Pegasas

Vincas Grybas (1980–1941) – vienas ryškiausių monumentaliosios ir dekoratyvinės skulptūros kūrėjų XX a. pirmos pusės lietuvių mene. Jis buvo vienas pirmųjų menininkų, parvežusių į Lietuvą geriausias XX a. neoklasikinės skulptūros tradicijas, kurias perėmė tiesiogiai iš savo mokytojo Emilio Antuano Burdelio, geriausių Paryžiaus muziejų, bažnyčių, gatvių ir aikščių.  V. Grybas iškėlė skulptūros meno reikšmę ir ieškojo lygiateisio skulptūros ir architektūros dialogo. Dėl to jo kūryba buvo nauja ir šiuolaikiška.

V. Grybas gimė 1890 m. spalio 3 d. Pelenių kaime, Šakių apskrityje, ūkininkų šeimoje. Pirmoji jo mokykla buvo Lukšių pradinė mokykla. Ją mažasis Vincukas baigė su pagyrimu. Vėliau, 1904–1914 m., gyveno Varšuvoje, mokėsi gimnazijoje ir Varšuvos meno mokykloje pas skulptorių Pijų Velionskį-Veliuoniškį mokėsi skulptūros. 1914–1917 m. buvo mobilizuotas į caro armiją, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą, įsitraukė į politinę ir visuomeninę veiklą. Tačiau po keleto metų nuo politikos atsitraukė ir 1923 m. vėl ėmėsi meno studijų – įstojo į vienintelę tuo metu dailės mokyklą Lietuvoje – Kauno meno mokyklą. 1925 m. V. Grybas gavo valstybės stipendiją ir išvyko į Paryžių studijuoti skulptūros ir keramikos. Paryžiuje mokėsi Didžiosios lūšnos akademijoje (Acadèmie de la Grande Chaumière) pas garsų prancūzų skulptorių Emilį Antuaną Burdelį (É. A. Bourdelle), Sevro (Sèvres) taikomosios dailės aukštojoje mokykloje, Nacionalinę meno ir amatų konservatoriją (Conservatoire national des arts et métiers) bei buvo laisvas klausytojas Paryžiaus Sorbonos universitete. 1928 m. gale grįžo į Lietuvą, apsigyveno Jurbarke buvusioje  kunigaikščio Ilarijono Vasilčikovo dvaro kontoroje. Ten įsirengė skulptūros dirbtuves, gyveno ir dirbo 12 metų, iki tragiškos gyvenimo pabaigos. 1941 m., prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, liepos 3 d. V. Grybas buvo sušaudytas Jurbarke su kitomis nacių genocido aukomis.

 Žymiausius paminklus jis sukūrė per dešimt intensyvios kūrybos metų: tai paminklas Simonui Daukantui Papilėje (1930 m.), Vytautui Didžiajam Jurbarke (1930 m.), „Žemaičiui“ Raseiniuose (1933–1934 m.), Vincui Kudirkai Kudirkos Naumiestyje (1934 m.), Petrui Vileišiui Pasvalyje (1935 m.), „Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę“ Nemunaityje (nebaigtas) (1939–1940 m.). V. Grybas sukūrė įspūdingų bažnytinio meno kūrinių. Vienas jų – Sintautų bažnyčios altorius (1936 m.). Karo metais nuo gaisro nukentėjus bažnyčiai, šis altorius išliko sveikas, bet nukentėjo vėliau, nes ilgus metus bažnyčia stovėjo be stogo. Atstačius Sintautų bažnyčią 1995 m. buvo atkurtos ir atstatytos V. Grybo skulptūros. Be to, skulptorius sukūrė Kavarsko bažnyčios altoriaus projektą (1930–1931 m.), skulptūras „Kristaus galva“, „Kristus prikaltas prie kryžiaus“ (abu 1936 m.), ne vieną portretą, biustų, bareljefų, dekoratyvinių skulptūrų, paminklų projektų, iš kurių ypač išsiskiria Vytauto Didžiojo sarkofagas (1930 m.), Knygnešių muziejaus projektas (1931 m.), Birutės ir kunigaikščio Kęstučio susitikimas Palangoje (1937 m.). 

 V. Grybą amžininkai atsimena kaip nepaprastai veiklų, darbštų, entuziastingą ir impulsyvų žmogų, kritiškos minties menininką, kuriam netrūko humoro jausmo. Skulptorius gyveno provincijoje, jam buvo svetimas bohemiškas gyvenimas. Jis gyveno kukliai, kaimietiškai: sodino didžiulį obelų sodą, laikė bites. Laisvalaikiu iš klausos grodavo kanklėmis ir smuiku. V. Grybo kasdienybė buvo didžiulis ir įtemptas darbas. Jis niekada neieškojo poilsio, nespėjęs užbaigti vieno darbo, imdavosi kito. Kurdamas paminklus skulptorius svarbiausią dėmesį skyrė skulptūros judesiui ir portretui. Jo paminklai – ne fasadiniai, o erdviniai. Jie skirti aikštėms ir gerai matomi iš visų pusių. Skulptūrose pavaizduoti žmonės valingi, tvirti ir tikintys savo idealais. V. Grybą nuoširdžiai jaudino jo vaizduojamų herojų veikla ir tiesos, išminties, bei laisvės siekimas. Jam svarbu buvo, kad tai atsispindėtų jo skulptūrose, kad jo kūriniai įtaigiai prabiltų į liaudį. Paminklų turinys prasmingas ir sukauptas, puikiai priderintas prie aplinkos.

V. Grybo kūrybinis palikimas – mūsų tautinės kultūros pasididžiavimas. Jo darbai atitiko to meto dvasią, estetinius idealus, visuomenės lūkesčius. Prie menininko sukurtų ir pastatytų paminklų vykdavo iškilmingi valstybiniai renginiai, patriotines kalbas kalbėdavo svarbiausi valstybės asmenys.

Ne vienas V. Grybo paminklas vėliau išgyveno politines negandas: jo kūriniai buvo puolami, griaunami, vėliau vėl atstatomi, o didžioji dalis – net vienuolika projektų – taip ir liko neįgyvendinti. Ir nors tik vos gerą dešimtmetį skulptorius V. Grybas dirbo, bet jis įrėžė vieną ryškiausių paminklų kūrėjo pėdsakų Lietuvos kultūros istorijoje.