,,Kelias ten ir atgal“ – savaitė, kupina nuotykių, iššūkių ir skautiškos dvasios

Turbūt vienas didžiausių šios vasaros nuotykių Lukšių „Ąžuolo“ draugovės skautams ir jų draugams buvo liepos 12–18 dienomis Jurbarko rajono Pašvenčio girininkijos miške vykusi vasaros stovykla „Kelias ten ir atgal“. Septynios dienos gamtos apsuptyje tapo tikru išbandymu, nuotykiu ir galimybe dar kartą patirti, ką reiškia būti skautu – savarankišku, atsakingu, išradingu ir pasiruošusiu padėti kitam.

Į nuotykį išlydėjo paslaptinga legenda

Šių metų stovyklos dalyvius lydėjo paslaptinga istorija. Netikėtai pasirodžiusi paslaptinga figūra pavogė Taikos karūną – gėrio, vienybės ir ramybės simbolį. Žmonių pasaulyje kilo sąmyšis, o visų karalysčių valdovams teko ieškoti pagalbos ir stoti į kovą su blogio jėgomis.

Taigi stovyklautojai tapo šios istorijos herojais. Norint susigrąžinti Taikos karūną, reikėjo ne tik drąsos ir sumanumo, bet ir skautiškų žinių, ištvermės, gebėjimo bendradarbiauti bei pasitikėti komandos draugais.

Miškas tapo tikraisiais namais

Stovyklautojų laukė įvairios, jų amžiui pritaikytos veiklos ir iššūkiai. Vienas pirmųjų ir didžiausių išbandymų – jau pirmosiomis dienomis užklupęs lietus. Tačiau skautams blogas oras nėra priežastis sustoti. Priešingai – tai puiki proga pritaikyti įgytas žinias ir išbandyti savo išradingumą.

Pasitelkę pionerijos įgūdžius, komandinį darbą ir gamtos išteklius, stovyklautojai kūrė savo stovyklavietę, statė įvairius įrenginius ir mokėsi miške susikurti jaukius „namus“ visai savaitei. Čia reikėjo ne tik mokėti rišti mazgus ar konstruoti, bet ir tartis, pasiskirstyti darbus, padėti vienas kitam bei prisiimti atsakomybę už bendrą rezultatą.

Būtent tokiose situacijose ir atsiskleidžia tikroji skautiška dvasia – kai iššūkiai ne gąsdina, o skatina ieškoti sprendimų, o sunkumus lengviau įveikti žinant, kad šalia yra komanda.

Mokėsi per patirtį

Kiekviena stovyklos diena buvo skirta tam tikrai temai. Stovyklautojai susipažino su krašto istorija, mokėsi pažinti gamtą, jos paslaptis ir subtilybes, pagal amžiaus grupes leidosi į žygius po Jurbarko rajoną, plaukė baidarėmis, dalyvavo kūrybiškumą ugdančiose edukacijose.

Svarbiausia, kad visa veikla buvo paremta patyrimu ir skautiškomis vertybėmis. Mokydamiesi per veiklą, stovyklautojai ugdė savarankiškumą, atsakomybę, ištvermę, pagarbą gamtai, gebėjimą bendradarbiauti ir padėti vieni kitiems. Čia kiekvienas iššūkis tapo galimybe ne tik išmokti ką nors naujo, bet ir geriau pažinti save bei savo draugus.

Šiuos skautiškus išgyvenimus galėjo patirti ne tik skautai, bet ir jų draugai, broliai bei seserys. Tai buvo puiki galimybė skautišką pasaulį atrasti tiems, kurie į stovyklą atvyko pirmą kartą, o skautams – pasidalyti savo patirtimi, padėti kitiems ir parodyti, kad skautybėje svarbiausia yra  bendrystė.

Juk skautybė – tai ne tik gebėjimas išgyventi gamtoje. Tai mokėjimas būti atsakingam, padėti kitam, gerbti aplinką, nebijoti iššūkių ir suprasti, kad kartu galime daugiau.

Patirtys, kurios išlieka

Patyrusi skautė Viktorija Laukaitytė pasakojo:

„Veiklų metu ne tik smagiai praleidome laiką, bet ir daug išmokome – sužinojome, kaip susidėti išgyvenimo kuprinę ir kaip išgyventi gamtoje. Gera, kai stovykloje visi draugiški, artimi – tai tarytum antra šeima. Čia visada sulauksi pagalbos ir palaikymo.“

Skautė Gabrielė Laurinaitytė dalijosi savo įspūdžiais:

„Šių metų vasaros stovykla buvo tiesiog nuostabi! Pats geriausias nuotykis buvo žygis ir plaukimas baidarėmis, kur patyrėme daug adrenalino ir smagių akimirkų. Net kai mus užklupo stiprus lietus, nė kiek neišsigandome – išlikome tokie pat pozityvūs ir laimingi. O tikroji stovyklos vinis buvo strateginis žaidimas, kuriame reikėjo ne tik mąstyti ir strateguoti, bet ir saugotis kitų komandų. Vakarais visi susirinkdavome prie laužo, kur mus šildė ne tik ugnis, bet ir jauki, skautiška atmosfera, skambėjo dainos. Ši stovykla ilgam išliks mano širdyje.“

Patyrusi skautė Vytė Jomantaitė taip pat džiaugėsi stovykla:

„Ši stovykla man buvo tikrai ypatinga. Joje patyriau daug naujų dalykų, atradau savo silpnybes, išmokau nebijoti iššūkių ir supratau, kokia svarbi yra komanda. Labai patiko gyvenimas patyrusių skautų pastovyklėje – turėjome daugiau atsakomybių, taip pat patyrėme ir daug smagių akimirkų. Didžiausią įspūdį paliko žygis ir plaukimas baidarėmis – nors kartais buvo nelengva, viską atpirko nuotykiai ir gera nuotaika. Labai smagūs ir jaukūs buvo vakarai prie laužo, pokalbiai, dainos ir juokas – tai sukūrė ypatingą stovyklos atmosferą. Iš šios stovyklos parsivežiau ne tik daug gražių prisiminimų ir naujų patirčių, bet ir dar didesnį norą grįžti į antrus namus – mišką.“

Taikos karūna sugrįžo

Stovyklos pabaigoje, sutelkus jėgas ir susivienijus, Taikos karūna buvo atgauta. Tačiau visi stovyklautojai suprato  – gėris, taika ir bendri tikslai pasiekiami tada, kai mokame susitelkti, bendradarbiauti ir išgirsti vieni kitus.

„Kelias ten ir atgal“ baigėsi, tačiau jo metu patirtos pamokos liko. Likusios draugystės, išmokti įgūdžiai, įveikti iššūkiai ir bendri vakarai prie laužo primins, kad skautiška dvasia gyva ne tik stovykloje. Ji jaučiama ir kiekvieno dalyvio kasdienybėje – skatina būti atsakingą, drąsų, pastebėti šalia esantį, padėti ir nebijoti išbandymų.

Stovyklautojai nuoširdžiai dėkoja Šakių rajono savivaldybei už dalinį stovyklos finansavimą, UAB „Uriga“ – už gardžius sūrelius, ŽŪK „Suvalkijos daržovės“ ir Martynui Laukaičiui – už šviežias daržoves.

Ši stovykla dar kartą priminė: didžiausi nuotykiai gimsta ten, kur netrūksta draugystės, bendrystės, iššūkių ir tikros skautiškos dvasios. O svarbiausia – iš miško grįžtama ne tik su kuprine, pilna daiktų, bet ir su širdimi, pilna patirčių.