Tūkstančiai kilometrų iki gimtų namų

2017-01-12, dieną prieš Sausio 13-ąją, gimnazijoje vyko netradicinė istorijos pamoka

„Vaikai tremtyje“. Pamoką vedė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji specialistė Raimonda Steiblytė ir genocido aukų muziejaus vyriausioji edukologė Gedvilė Butkutė – Indrišionienė. Tema nėra nauja, jei esi skaitantis žmogus. Bet pateikta ji buvo įdomiai ir vaizdžiai (buvo rodomos nuotraukos). Kas liko mūsų atmintyje pasibaigus šiai pamokai?

Visų išvežimas į Sibirą prasidėdavo panašiai – šeimos prižadinamos vidury nakties ir kariškių paliepimu turėdavo per 1-2 valandas susiruošti. Kartais prikeldavo žmones ir šie, turėdami tik vienus marškiniu, turėjo važiuoti tūkstančius kilometrų gyvuliniais vagonais, kurie būdavo tokie pilni žmonių, kad net nebuvo vietos kur apsisukti. Toliau plukdė baržomis, vėliau eidavo savaitę ar dvi pėsčiomis. Atėję rasdavo pliką lauką, kuriame turėdavo pasistatyti namus. Šiauriausioje taigoje susiręsdavo jurtas , o jų sienas apšiltindavo sniego ir ledo koše, kad vėjas neperpūstų, langus pasidarydavo iš ledo luitų. Lauke neretai spausdavo -40°C šaltukas, o jurtos viduje geriausiu atveju būdavo -3°C. Pasakojama, kad miegant prie gultų prišaldavo plaukai.

Pirmaisiais trėmimais šeimos buvo atskiriamos ir išvežamos į skirtingas stovyklas. Tremtiniai turėdavo atlikti pačius sunkiausius darbus – kirsti medžius, tiesti kelius, geležinkelius. Jų darbas buvo neapmokamas ir, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, dirbantis vyras gaudavo maisto kortelę su 250-800g duonos daviniu visai dienai. Seneliai, moterys, vaikai šio davinio negaudavo, todėl dažniausiai tai buvo visos šeimos dienos valgis. Norėdami išgyventi žmonės buvo priversti eiti į kaimus ir bandyti keisti jų atsivežtus daiktus į maistą. Užklupus didžiausiam badmečiui, žmonės valgydavo žolę ir paplotėlius iš miltų bei medžio drožlių – kad tik kuo nors užkimšti skrandį. Tiesa, ir patys mažiausieji vaikai, kurie dar neidavo dirbti, turėjo pareigų, tokių kaip rinkti grybus, uogas ir malkas, kad padėtų šeimai išgyventi. Žinoma, pamažu žmonės prisitaikė prie sunkių sąlygų – pasistatė šiltesnius namukus, buvo įkurtos mokyklos vaikams, po Stalino mirties atsirado netgi krepšinio, tinklinio ar muzikos būreliai, tačiau gyventi toli nuo tėvynės, namų bei draugų vis vien nebuvo lengva.

Mums pamoka paliko labai didelį įspūdį, o jei ir jūs norite pasidalinti savo mintimis LGGRT centras kviečia 5-12 klasių mokinius dalyvauti nacionaliniame moksleivių konkurse ,,Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ (daugiau informacijos rasite www.genocid.lt).

Dėkojame mokytojams, suorganizavusiems mums tokią sukrečiančią ir įdomią integruotą istorijos pamoką.

Deimantė Bakaitytė, 2bg klasė